… Baisiausias dalykas moteriai yra prarast vaikus.

Priklausomybės veikia ir žlugdo ne tik vieno, priklausomo, žmogaus gyvenimą. Dauguma žmonių yra susiję emociniais ryšiais su kitais – tėvais, sutuoktiniais, artimaisiais. Kai vienas žmogus pasidaro priklausomas, jo priklausomybė paveikia visus. Labiausiai paveikia tuos, kurie yra labiausiai priklausomi ir pažeidžiami – vaikus. Būti blogu tėvu arba motina, netekti galimybės pačiam auginti savo vaikus – vienas skaudžiausių dalykų, su kuriais susiduria asmenys, kenčiantys nuo priklausomybių. Tačiau neįmanoma tiek žemai kristi, kad nebūtų galima prisikelti. Psichoterapijos centro „Sielos veidrodis“ steigėjas psichoterapeutas Sergejus Gorškovas dalijasi centro pacientės istorija – istorija apie motinystę, priklausomybę ir prarastą bei susigrąžintą sūnų.

Moteris iš tradicinės šeimos – „Niekas nėra apsaugotas“

Buvau šeimos moteris, būrys vaikų, dirbau kažkiek, nekvalifikuoti darbeliai, išsilavinusi nebuvau, namai, vyras ir vaikai visas gyvenimas buvo man. Vaikų buvo daug – trys vyresni, paaugę, – o vėlyvam amžiuje nusprendėm susilaukti dar vieno, mažiuko. Šitas buvo širdies džiaugsmas, meilumo įsikūnijimas, visų numylėtinis. Alkoholio nevartojau, šampano taurę gal per gimtadienį ar per naujus ir atrodė, kad man jau tai niekada taip neatsitiks. Bet va, vyras išėjo pas kitą moterį. Ne pas jaunesnę, pas bendraamžę išėjo, ir jau čia kaip kirto man, karjerą buvo padarius, išsimokslinus, įdomi, kitaip nei aš, nu išėjo jis pas ją.

Skausmas buvo, lyg akių ar rankų netekus. Viskas buvo man ta šeima ir tas vyras, nei dirbau, nei keliavau, nei romanų mezgiau, be to vyro ir vaikų, nieko nežinojau ir nemačiau. Vyresnieji paaugę pas tėvą dažnai pasilikdavo, tai būdavo, namie dviese mes su mažiuku. Visas gyvenimas buvo atimtas iš manęs, išslydo. Bandžiau, ir jogą, ir medituot, ir į bažnyčią vaikščiot, niekas negelbėjo, kūnas buvo įsitempęs, mintys tik sukosi, kodėl man, už ką man, ir kaip toliau.

Pavojingas palengvėjimas

Vyro daiktų buvo likę dar namie, vieną dieną prisiruošiau išmest, aš negerianti buvau, ir betvarkant viskio butelį radau, nu ir žinokit viskas nuo to ir prasidėjo. Išgėriau aš 100 g ir po kelių mėnesių pajutau, kaip atleido, ir protas, ir kūnas, atsipalaidavo, nuėjau miegot, atsibudau, žvali, pailsėjus, lyg to vyro ir tų skyrybų nei nebuvę, ir noras gyvent atsirado, ir pažįstami stebėjosi – gal naują meilę susiradai? Mano nauja meilė buvo butelis, pasimatymai būdavo kasnakt ir vis ilgesni.

Sūnus kiemo buvo numylėtinis, tai visi matė – vienas triratuku po kiemą iki vakaro, tai kaimynes kalbina – teta, duok man atsigert, duok pavalgyt, – kaimynai ir nuprausdavo, ir pavalgydindavo, kartą ir nakvot pasiliko. Tą kartą, išsigandau baisiai, ryte sūnaus neradusi, supratau, kad blogai, vyras, kaimynai bandė sakyti, bet sustoti nebegalėjau.

Sūnų paėmė iš manęs, tai vaikas mėtėsi iš vienų namų į kitus, tai pas buvusį vyrą, tai pas senelius. Man dar blogiau pasidarė, tai niekas jau negelbėjo, tik išgėrus skausmas atlėgdavo šiek tiek, ir jau būdavo, nebeišeidavau iš namų, ir aplinkiniai nurašę buvo, ir pati išeities nebemačiau.

Kas privertė pasikeisti?

Sūnus, kai gyveno su manim, turėjo draugą, panašaus amžiaus, iš kitos laiptinės berniukas buvo. Tai iš įpročio vis ateidavo po langais ir šaukdavo, „Jokūbai, išeik į kiemą, Jokūbai, išlįsk lauk.“

Vieną vakarą, buvo pavasaris, vakaras gražus, vėl atėjo tas berniukas po langais ir pradėjo šaukt, „Jokūbai išeik į kiemą, Jokūbai išlįsk lauk.“ Gražus vaikas, kitaip gražus nei mano – mano judrus, liesas, šitas stambesnis toks, ramus, – stovėjo po langais, aprengtas gražiai su baltais marškinukais, ir šaukė, „Jokūbai išlįsk lauk.“ Ir jau kas pro šalį ėjo, tai ar užkalbindavo tą vaiką, ar sustodavo trumpam, ar nusišypsodavo atsisukę praeidami.

Ir tada kažkaip krito man ta mintis, kokia laimė vaikas, net svetimų veidai nušvinta, o savas vaikas, namuose, kur tu gali rūpintis ir mylėt ir jis tau tuo pačiu atsimoka, tai Dievo dovana yra, ir nusprendžiau, kad reikia man susiimt dėl vaiko ir tą vaiką susigrąžint.

Nežinojau, kur kreiptis ir nuo ko pradėti

Gėda buvo prašyt pagalbos, nežinojau, pas ką prašyt, nes kai pradedi gerti, tai vienas lieki, arba apsupi save tokiais pačiais žmonėmis, kur geria nemato tame problemos, nei bėdos.

Neturėjau, kur kreiptis, kieno paklaust. Gal vyrus labiau žmonos ar draugės kokios ten gelbėja, bet nuo moters tai visi skuba nusigręžt. Tai aš įsijungiau kompiuterį ir pradėjau ieškot pagalbos internete, taip va ir susiradau, kad sau padėt, be jokių ten klinikų, be jokių reabilitacijų po pusė metų, galima užsikoduot – net užsikodavimu nepavadinčiau, labiau pagalba organizmui, kad nebesinorėtų to alkoholio taip labai.

Pasikalbėjo specialistas su manim, tikrai nebuvo nei gėdos, nei priekaištų, parinko man procedūras tinkamas, hipnoterapija, lazeriu ausų taškus stimuliavo, nu ir žinokit, atlėgo man tas noras alkoholiui, nepraėjo iš karto, bet atlėgo tiek, kad paskui aš jau galėjau pati save kontroliuot.

„Jokūbai, išlįsk“

Nu ir ką, pradėjo gyvenimas tvarkytis, atsirado darbas, draugai sugrįžo, kaimynai kitaip pradėjo žiūrėt, nes visiems smagu, kai žmogus stojasi ant kojų ir susitvarko.

Nu ir žinokit, sūnų susigrąžinau. Iš pradžių tai, atpratęs buvo, pirmom dienom atsisėsdavo kieme ant laiptų, tylėdavo ir žiūrėdavo. Matyt, reikėjo jam jo galvelėj „pervirti“ viską, kas buvo nutikę. Paskui, kelios savaitės gal praėjo, atsigavo, atgijo prisiminimai, čia mama, čia kaimynė, čia draugai – ir jau lyg niekur nieko davėsi po kiemą kaip anksčiau, viso kiemo numylėtinis, ir nu mamai tai džiaugsmas begalinis, nėra ką ir sakyt.

Ir tas draugas, berniukas, tai toliau ateina ir šaukia po langais, „Jokūbai, išeik į kiemą, Jokūbai, išlįsk“ – maži dar, telefonų neturi, tai šūkaliojasi. Ir man šiluma per širdį pereina, ir prisimenu kaip išgirdau jį šaukiant, o Jokūbo tai nebuvo, ir sau dėkoju, kad nenuleidau rankų, susitvarkiau, ir kad vaiką susigrąžinau. Tas „Jokūbai išlįsk“ man čia kaip stebuklingi žodžiai, iš pasakos, žinot kur sako „Sezamai atsiverk“ ir stebuklas įvyksta po to, kai pasakai.

Visoms moterims galiu pasakyt, jei ne dėl savęs, tai dėl vaikų, reikia susiimt ir prisikelt, ir visiems vyrams pasakyčiau, nepalikit tų mamų vienų su buteliu, padėkit joms susitvarkyti ir prisikelt, tai ir jos pačios padėkos, ir vaikai paskui užaugę jums padėkos.

Psichoterapijos centras „Sielos veidrodis“ buvo įkurtas 2018 m. Centrui vadovauja psichoterapeutas Sergejus Gorškovas. Centre konsultuojama ir gydoma nuo įvairių priklausomybių, tokių kaip priklausomybė nuo alkoholio, nikotino, kitų psichotropinių medžiagų, priklausomybė nuo lošimo bei kompiuterinių žaidimų. Šiuo metu, centras turi biurus Vilniuje ir Klaipėdoje.

Jei jums pačiam ar jūsų artimam žmogui nutiko taip, kad darosi sunku kontroliuoti alkoholio vartojimą, kreipkitės į psichoterapijos centrą „Sielos veidrodis“. Skambučiai telefonu priimami bet kuriuo metu.

Psichoterapijos centras „Sielos veidrodis“

Naugarduko g. 68B, 2 aukštas, Vilnius

Šermukšnių g. 7, 105 kab., Klaipėda

Tel. Nr. +370 633 11193 (galima kreiptis visą parą).

https://alkoholio-kodavimas.lt