Antanas (vardas pakeistas) – simpatiškas jaunas vyras, tvarkingai apsirengęs, gražiai ir raiškiai deliojantis savo mintis, priklausantis tam vyrų tipui, kurie visuomenėje atrodo labai sėkmingi, pasitikintys savimi, nesiskundžiantys, nes neva neturintys kuo skųstis. Antanas – priklausomas nuo alkoholio žmogus, kuris šiuo metu kvalifikuotos pagalbos dėka iš naujo kabinasi į gyvenimą.

Pasak Antano, jis tikrai visada save laikė sėkmingu ir stipriu žmogumi. Kilęs iš pilnos, tvarkingos šeimos, kur alkoholiu nebuvo piknaudžiaujama, gavęs gerą išsilavinimą ir anksti pradėjęs ganėtinai sėkmingą karjerą finansų srityje. Asmeniniame gyvenime irgi viskas buvo sėkminga ir stabilu, Antanas savo busimą žmoną sutiko dar sudijuodamas, ilgai bendravę kaip pora ilgainiui sumainė žiedus ir nusipirko butą prestižiniame sostinės rajone.

Kur gi buvo ta pirmoji raudonoji vėliava, kuri signalizavo apie gresiančią bėdą? Antanas mano, kad susidėjo visa eilė dalykų: paskola už butą, pastovus stresas darbe, noras gyventi laisviau. Įtampa tapo tokia nepakeliama, kad vakarais prasidėjo galvos skausmai, nemiga, kamavo blogi sapnai. Žmona pasiūlė pavartoti valerijono atsipalaidaimui, bet Antanas nusprendė, kad kokybiško brendžio taurė yra labiau vyriškas pasirinkimas. Ir tikrai, pradžioje atrodė, kad situacija stabilizavosi, miegas susitvarkė, darbas neatrodė toks įtemptas.

Ilgainiui, labai pamažu, situacija pradėjo blogėti. Iš pradžių atsirado pykčio priepuoliai, kai žmona paklausdavo, ar tikrai reikia gerti kiekvieną dieną, jau nebenorėjo kartu leisti vakarus. Tokiais momentais padėdavo papildoma alkoholio dozė. Kitą rytą skaudanti galva ir siaubinga savijauta skaudžiai atsiliepdavo darbe, buvo sunku susikoncentruoti, atsirado problemos ir konfliktai su vadovybe. Užsisuko pragaištingas ratas, kai problemos, malšinamos alkoholiu, pradėjo iššaukti naujas problemas.

Po kelių metų Antanas liko be darbo ir pinigų. Žmona dar kiek galėjo bandė tempti šeimą, bet pavargo ir pasiūlė skirtis. Tuo metu Antanas pirmą kartą pagalvojo, kad jis yra stipresnis už alkoholį ir nusprendė mesti gerti. Deja, priklausomybė pasirodė stipresnė už jį ir jis greitai vėl palūžo. Iširus šeimai Antanas liko vienas. Kaip pats sako, jis buvo piktas ant žmonos, darbo, gyvenimo, bet tik ne ant savęs ar butelio. Jis persikraustė pas motiną, kuri irgi niekaip negalėjo padėti sūnui, tik verkė ir prašė sustoti.

Lemiamas momentas, kai Antanas susiprato, buvo mamos ūminė liga. Mama buvo išvežta į ligoninę, o sūnus tuo metu gėrė ir nesugebėjo padėti ir iškviesti pagalbos. Antanui pasidarė labai baisu, nes jis pagaliau suprato, kad gali likti visiškai vienas. Kaltės jausmas prieš mamą dėl savo abejingumo irgi pradėjo smaugti. Tada pagaliau susiėmė ir nusprendė, kad kovoti vienas negali, reikia ieškoti pagalbos.

Šiuo metu Antanas nebegeria jau penkis metus. Sako, kad sveikimo kelias buvo ilgas ir vingiuotas, bet šiuo metu jis jaučiasi tvirtai ir užtikrintai. Su buvusia žmona palaiko ramius draugiškus santykius, turi ir naują širdies draugę, rūpinasi savo jau pagyvenusia mama, vėl grįžo į finansų sferą ir iš naujo bando siekti karjeros viršūnių. Apie praeitą kelią jam primena lėtinės skrandžio ir širdies ligos, alkoholis paliko savo pėdsakus. Jis yra dėkingas laiku suteiktai kvalifikuotai pagalbai ir palaikymu, kurį gavo sveikimo metu. Savo draugams ir pažįstamiems Antanas dabar visada pasakoja apie blaivaus gyvenimo privalumus ir visus agituoja atisakyti alkoholinių gėrimų laimingo gyvenimo vardan.

„Antanu“ gali lenvai tapti kiekvienas iš mūsų.