Aidas – žinomas, linksmas bei draugiškas žmogus. Jis mėgsta triukšmingas šventes bei susibūrimus su draugais. Tai, kas prasidėjo kaip gėrimas „palaikyti kompaniją”, po ilgesnio laiko jau tapo jo kasdieniu įpročiu. Jis net nepastebėjo kaip ėmė virsti priklausomybės liūnu.
Pradžioje Aidui (kaip ir daugeliui alkoholikų) atrodė, jog jis tikrai neturi ir neturės su gėrimais – jis gi visada gali pasakyti STOP. Alkoholis buvo tiesiog priemonė atsipalaiduoti po ilgos ir sunkios darbo dienos, numalšinti kasdieninį stresą. Vėliau tai tapo jau nebe tik pramoga, o labiau būdas pasislėpti nuo realybės, nuslopinti jausmus ir gyvenimo sunkumus. Kiekvienas gėrimas, stikliukas, butelis suteikdavo trumpą atsipalaidavimą, nors vėliau ir ateidavo gailestis ir apmaudas dėl savo poelgio. Aidas pradėjo praleisti darbą, santykiai su artimaisiais ir draugais tapo įtempti. Galu gale jis pastebėjo pats nebegali kontroliuoti savo elgesio, nes kiekviena mintys buvo susieta su galimybe išgerti.
Po eilinės sunkios nakties, Aidas susimąstė, jog kažkas turi iš esmės pasikeisti, nes kitaip – jam galas. Sunkiausia buvo ištarti sau, kad jis tapo priklausomas, jis tapo alkoholiku. Ši akimirka tapo lūžio tašku, nes jis kreiptis pagalbos.
Pirmiausia jis ieškojo informacijos online, vėliau pasikalbėjo su savo šeima ir draugais, kurie buvo pasirengę jam padėti. Aidas prisijungė prie vietinės priklausomybės gydymo grupės, kur susitiko su kitais žmonėmis, kovojančiais su panašiais iššūkiais. Kartu pradėjo lankyti hipnoterapijos seansus. Kiekviena sesija padėdavo jam suprasti, kad jis nėra vienas ir kad yra būdų įveikti savo priklausomybę…
Pirmieji mėnesiai buvo itin sunkūs, nes prisiminimai apie „lengvą būdą” pakeisti realybę buvo dar švieži – Aidas susidurdavo su nuolatinėmis pagundomis, senais įpročiais, bei „seno cecho” kolegomis (su kuriais jis beveik nutraukė visus ryšius). Vietoje alaus bokalo vakarais po darbo jis pradėjo užsiimti naujais, sveikesniais pomėgiais: šiaurinis ėjimas, bėgiojimas, sporto salės lankymas. Taip pat Aidas pradėjo skirti daugiau laiko savo šeimai – žmonėms, kurie palaikė jį ir suteikė vilties lemtingą akimirką, kai jam ypač reikėjo pagalbos. Po pusmečio jis prisijungė prie savanoriškos pagalbos teikimą kitiems, kurie buvo panašioje situacijoje kaip ir jis. Po metų Aidas pastebėjo, jog gali kelias dienas iš eilės net neprisiminti apie alkoholį – tai buvo itin geras ženklas, nes jis atgavo pasitikėjimą savimi ir atrado gyvenimo džiaugsmą.
Dabar Aidas puikiai žino, kad nealkoholinis gyvenimas yra ne tik įmanomas, bet ir daug pilnesnis ir įdomesnis. Jis tapo pavyzdžiu kitiems, kurie dar tik žengia savo pirmuosius žingsnius kovoje su alkoholizmu. Jo istorija parodė, kad net dugne galima rasti šviesos, jei tik turi drąsos pripažinti savo problemą ir kreiptis pagalbos.