Vieno žmogaus istorija – apie priklausomybę, hipnoterapiją ir sveikimą
Kaip ir kokiomis aplinkybėmis įklimpstama į priklausomybių liūną? Kas atsitinka žmonėms, kad jie praranda valią negerti? Kaip veikia priklausomybė ir kaip priimamas sprendimas keistis bei sveikti? Kaip atrodo gijimas ir, svarbiausia – kas vyksta po to?
Psichoterapijos centro „Sielos veidrodis“ steigėjas psichoterapeutas Sergejus Gorškovas galėtų daug papasakoti apie tai, tačiau Sergejaus manymu – geriausiai į šiuos klausimus atsako konkrečios konkrečių žmonių istorijos. Žemiau, dalijamasi vieno iš centro pacientų pasakojimu (jo sutikimas yra gautas).
Nuo ko viskas prasidėjo?
Nebuvo taip, kad kažkas įvyko ar sugriuvo per vieną dieną. Net nežinau, kada atsirado tas pirmasis vos pastebimas įtrūkis, įskilimas, nuo kurio viskas toliau nepastebimai pradėjo griūti.
Iš pradžių, jaučiau neįvardinamą įtampą namuose. Santykiai su žmona pasikeitė – nesipykom, gyvenome kaip gyvenę, bet nebuvome, kaip anksčiau, atviri. Nebuvo nieko, kuo ją galėčiau apkaltinti, bet jaučiau, kad kažkas ne taip. Vis dažniau po darbo nenorėdavau grįžti namo – užsukdavau į barą, išgerdavau alaus bokalą su draugais, įtampa tam kartui atlėgdavo, atrodo, viskas vėl būdavo taip kaip buvę.
Namie, toliau elgėmės lyg niekur nieko ir apsimetinėjome, kad viskas normalu. Nežinau, kodėl taip elgėmės – manau, abu, tiek aš, tiek žmona supratom, kad mūsų santuoka nebeturi ateities, tik neturėjom drąsos pasakyti tai garsiai. Tiesiog, slopinau įtampą alkoholiu.
Viskas prasidėjo nuo mažo, nepastebimo įskilimo, eižėjo vis labiau ir labiau, kol vieną dieną tiesiog viskas sudužo į šipulius. Radau tuščius namus, užsidariau ir gėriau kelias dienas.
Kodėl gėriau?
Po žmonos išdavystės ir skyrybų, ėmiau gerti daug ir reguliariai. Gerai žinojau, kad alkoholis jos nesugrąžins ir mano problemų neišspręs, nebent pablogins. Kodėl taip dariau?
Dabar, manau, tiesiog nežinojau, kaip elgtis, ko griebtis, ir neturėjau su kuo apie tai pasikalbėti. Nei šeimoje, nei draugų tarpe nebuvo įprasta guostis arba apie tai diskutuot. Jai išėjus, dauguma draugysčių – žmonės, su kuriais draugavome šeimomis – tiesiog nutrūko. Nebeliko įprastinių laisvalaikio užsiėmimų, nebeliko bendros ateities, perspektyvos, prasmės.
Jaučiau kaltę ir gėdą, kad nepavyko išsaugoti santuokos. Likau vienas, su kažkokia keista neįvardinta našta. Paskutiniais bendro gyvenimo metais buvau įpratęs prie to, kad neužmigdavau be bokalo alaus ar vyno taurės. Nuo ankstyvo ryto, laukdavau vakaro – šalto bokalo ar šalto vyno taurės bei tos akimirkos, kai atslūgsta nerimas ir apima ramybė.
Galiausiai, atsirado kažkoks refleksas – smegenys ėmė pačios savaime reaguoti į alaus bokalą ar vyno taurę kaip į troškimo, kaip į pasitenkinimo objektą. Puikiai supratau, kad tos mintys nelogiškos, nenaudingos, absurdiškos, bet jos kildavo iš kažkur, iš giliau ir tarsi nepriklausė nuo manęs, ir aš joms pasiduodavau.
Kaip aš jaučiausi?
Nebuvau iš tų, kurie užgeria savaitėmis, praranda darbą, pražudo žmogų autoįvykio metu ar prageria namus. Negaliu pasakyti, kad buvau nelaimingas. Tiesiog, jausdavau įtampą, vakare ją nuslopindavau. Atrodė, logiška ir normalu, sakydavau sau – visi susiduriam su stresu, ir visi kovojame, kaip išmanom.
Nebuvau nei laimingas, nei nelaimingas, dabar pasisakyčiau taip – buvau įkalintas, priklausomas, kažkur pastrigęs, kaip tame filme, „Švilpiko diena“ – jaučiausi taip, tarsi laikas sustojo, gyvenimas sustojo, viskas beprasmiškai kartojasi vėl ir vėl – rytas, kava, darbas, stresas, nuovargis, kaltė, pyktis, gėda ir vienatvė, – tada, alus arba vynas, „atsijungimas“, palengvėjimas, o kitą dieną – vėl tas pats.
Jaučiausi patekęs į aklavietę. Klausdavau savęs – kaip sakė vienas prancūzų poetas – tas ilgai trunkantis neaiškus jausmas, ar tai ir buvo mano gyvenimas? Galvojau, ar tai – ir viskas? Ar viskas taip ir tęsis, iki pabaigos?
Ta mintis buvo gąsdinanti ir baisi, ir nežinojau, kaip išeiti iš uždaro rato.
Kas privertė keistis?
Iš esmės, niekas nemanė, kad aš esu alkoholikas ar ligonis – net artimiausi žmonės nežinojo, kaip jaučiuosi ir kaip kenčiu.
Manau, jei būčiau smarkiai gėręs, būčiau greičiau sulaukęs pagalbos – dabar, kartais pagalvoju, kad smarkus gėrimas, kaip ir bandymas nusižudyti, yra tiesiog tylus pagalbos šauksmas. Mano šauksmas buvo labai tylus, ir jo niekas negirdėjo.
Aplink nuolat kažkas vyko – žmonės kūrė santykius, šeimas, susilaukdavo vaikų, sportavo, keliavo, pirko sodybas, darė karjeras. Aš tiesiog gyvenau vienu ritmu ir vienu ciklu – įtampa, pyktis, bejėgiškumas, alkoholis, atsipalaidavimas, palaima, kitą dieną – pagirios ir dar stipresnė įtampa ir kaltė.
Mano atveju, nebuvo lemiamo, tragiško momento, kuris privertė sustoti – pats norėjau išeiti iš užburto rato, kovojau su įkyriomis mintimis ir ieškojau išeities. Klioviausi vien savo valios pastangomis, bet tie dalykai – susvetimėjimas ir skyrybos su žmona, žlugę viltys, vienatvė– paliko tokį gilų pėdsaką, kad viskas kartojosi, diena iš dienos ir aš nepajėgiau šito sustabdyti.
Kokį sprendimą priėmiau?
Ieškojau, kas paskatintų mane keistis ir sveikti. Nenorėjau drastiškų būdų, kaip metams užsidaryti klinikoje ar svaigintis medikamentais – ar, bent jau pradžiai, ieškojau lengvesnio varianto.
Pasirinkau hipnoterapinį kodavimą – man atrodė, čia viskas vyksta greitai, tyliai, anonimiškai, nereikia kažkur izoliuotis ar ilgus mėnesius būti priklausomam nuo medikamentų. Kai perskaičiau, kad hipnoterapija performuoja smegenyse susiformavusius ryšius tarp pasitenkinimo ir alkoholio, pagalvojau, kad tai kaip tik apie mane, kad tai kaip tik man. Atrodė, tiesiog fiziškai jaučiau tą menamą grandinę, kuri laiko pririšusi mane prie degtinės, ir įsivaizdavau, kad hipnoterapijos seanso metu kažkas ją ims ir nukirs.
Viskas vyko paprastai, nebuvo baisu ar gėda. Žinojau, kad darau tai, ką reikia – ką seniai reikėjo padaryti – ir, kai atėjau į kliniką, dar prieš procedūrą apėmė palengvėjimas.
Kas vyko po to?
Dabar, kai pagalvoju – iš esmės, visada norėjau pasveikti – nors protas, liūdesio išmuštas iš vėžių, kartais save apgaudavo, tačiau kūnas priešindavosi, – pykindavo, daužydavosi širdis, rytais, plyšdavo galva.
Hipnoterapija sustiprino tą neįvardintą, pasąmoninį, natūralų norą sveikti ir padėjo sudėlioti mintis į savo vietas. Jei anksčiau, pagalvojus apie vyno taurę, užplūsdavo laukiamo pasitenkinimo nuojauta, po terapijos, kažkas pasikeitė.
Matydamas vyno taurę, galvodavau apie vienišus vakarus, girtas ašaras vėlai vakare, silpnumą, liūdesį, pagirias, apie akligatvį, į kurį patekau, apie kaltę, gėdą ir nesėkmes. Prisimindavau tas dienas, kai pavykdavo išvengti vyno taurės – tą energijos antplūdį, natūralų džiaugsmą ir entuziazmą. Keitėsi mąstymas, po truputį, keitėsi ir gyvenimas. Vis dažniau, atsibusdavau energingas ir žvalus, o ne, kaip anksčiau, piktas ir skaudančia galva.
Kas dar pasikeitė? Daugiau, iš principo, nieko. Naivu manyti, kad pasipylė pinigai, akimirksniu sugrįžo draugai ir dėmesio apsupo moterys. Hipnoterapija nėra pasaka su laiminga pabaiga. Tiesiog, susigrąžinau laisvę gyventi taip, kaip noriu, ir valią veikti. Susigrąžinau galimybę. Toliau – viską reikia susikurti pačiam.
Psichoterapijos centras „Sielos veidrodis“
Naugarduko g. 68B, 2 aukštas, Vilnius
Šermukšnių g. 7, 105 kab., Klaipėda
Telefonas: +370 633 11193 (galima kreiptis visą parą).
https://alkoholio-kodavimas.lt