Kokie žmonės turi didžiausią riziką tapti priklausomais nuo alkoholio? Kokie įvykiai paskatina priklausomybės atsiradimą ir kaip tai veikia? Ką reikia žinoti, norint nuo to apsisaugoti, o jei priklausomybės išvengti neįmanoma – kaip jos atsikratyti?

Psichoterapijos centro „Sielos veidrodis“ steigėjas psichoterapeutas Sergejus Gorškovas mano, kad geriausiai į šiuos klausimus atsako konkrečios žmonių istorijos. Žemiau, dalijamasi vieno iš centro pacientų pasakojimu.

Niekas savo noru nesirenka būti priklausomu

Aš tai galvoju taip, kad niekas savo noru nesirenka būti priklausomu – ta priklausomybė žmogui tiesiog atsitinka, o žmogus dažnai ir pats nesupranta, kas čia buvo.

Kai buvau jaunas, atrodė, kad viską galiu. Susidėjau su netinkamais žmonėmis. Nebuvome pavojingi nusikaltėliai, bet, ką darėm, tai ties įstatymo riba balansavo. Jei kas įkliūdavo, tai lengvais nuosprendžiais atsipirkdavo ir galvojom, kad tas gyvenimas toks – lengvi pinigai, daug laisvo laiko, mašinos, sportas, pramogos – niekada nesibaigs.

Viskas baigėsi, bet ne taip, kai bijojau – ne laisvės atėmimu, o kitaip.

Problema, kuri neturėjo vardo

Viskas baigėsi, kai tapau nusikaltimo liudininku. Man prie akių žmogaus vos nenužudė. Buvau įtariamasis, ir paskui išteisino, bet geriau nepasidarė nuo to nei kiek.

Kad laisvas buvau, tai vienas dalykas, o kad nelaisvė tavo paties prote, tavo mintyse, atsiminimai visi – tai kitas dalykas jau visai. Viskas vyko prieš mane, netikėtai labai, nebuvo taip, kad būtų žmonės kažką suplanavę, pasiruošę, viskas spontaniškai įvyko, vakaras turėjo būt normalus ir tiek, bet paskui prasidėjo, smurtas, kraujas, riksmai, vos per plauką žmonėms nebuvo atimta gyvybė.

Parėjau namo, tai gerai atsimenu – virtuvėj stovėjau, kaip sustingęs visas buvau, sąmoningai, atsidariau šaldytuvą, išsitraukiau butelį degtinės ir tiesiog iš kaklelio nugėriau, kokį trečdalį. Tada, skausmas atleido, nuėjau miegot ir užmigau.
Bet tie vaizdai tai sugrįždavo ir sugrįždavo. Blogai buvo, kad su niekuo negalėjau pasikalbėti.

Draugai tai kas sėdo, kiti išsivaikščiojo kas sau. Pažįstami nematė problemos – nebuvau tas, kuris buvo užpultas ir patyrė žalą, nebuvau nuteistas, buvau sveikas, laisvas, galėjau daryti ką noriu.

Visi sakydavo, ko tu čia taip, tau gi nieko nėra, viskas gi gerai.

Alkoholio griebiausi kaip skęstantis šiaudo

Prisimindavau dažnai. Nežinau, kas pasidarydavo – ar būdavo oras panašus kaip anąkart, ar važiuodavau kažkur panašiai, kartais užtekdavo kažko, kas primena – indai, sienų apmušalai arba muzika.

Tada prasidėdavo. Negalėjau galvoti apie nieką kita ir, kaip sakiau – blogai, neturėjau su kuo pasikalbėti. Kai pajausdavau, kad blogai, ištrint, nuslopint reikėdavo tuos prisiminimus, – tai gerdavau. Jei kompanijoje, būdavo, linksmini visus, rodai, kad viskas tau čia gerai, jei vienas – tai gerdavau, tylėdavau ir galvodavau, kaip čia viskas taip pasidarė.

Paskui, taip būdavo dažniau ir dažniau. Jau ir įpročiu tapo, kaip tas, žinot, kaip In ir Jan – tie prisiminimai ir tas išgėrinėjimas taip papildė vienas kitą.

Kiek laiko tai tęsėsi?

Nežinau, neskaičiavau metų, nei mėnesių, nei dienų. Galėčiau pasiimti kalendorių ir suskaičiuoti, bet malonu nėra, nesididžiuoji tokiais dalykais, tai pagalvoji – skaičiuot, o tai kam?

Tas laikas atrodo dabar kažkoks kaip sustingęs. Nelabai ką atsimenu, – nėra taip, kad nepajėgčiau prisiminti dėl girtumo, bet nesididžiuoji tokiais dalykais, ir tiek, tai nesinori ir prisimint. Buvau, kaip pasakyt, kaip koks apkerėtas – arba galvoji apie tuos savo dalykus, kur tave nervina, arba išgeri ir vėl normaliai nesijauti – be tų dviejų dalykų, nelabai ką ir jausdavau.

Kas privertė pasikeisti? Paprastai viskas buvo ten – skaičiau, internete portale įdėta buvo, vieno žmogaus atsiminimai, kaip sėdėjo, kaip svaigindavosi narkotikais, ir kaip vieną dieną jam atėjo kažkoks supratimas – tai ką, viskas, visą gyvenimą toliau taip? Ir kaip jis metė svaigintis, pasipriešino visiems, ir nuėjo sportuoti tą pačią dieną. Paskui, išėjo į laisvę, žinau, gyvena su kažkokia moterimi, dainininke, atrodo.

Panašaus kaip mano amžiaus, ir fiziškai panašus net kažkiek į mane. Toks artimas atrodė, kaip brolis, žinot, tai kažkaip ir susimąsčiau.

Kaip atrodė sveikimas?

Atrodė, reikia pasakyt, baisiai. Kol gėriau, buvau ramus, o kai nusprendžiau mesti – pasidarė baisu, blogai, nes pamačiau, kad jau pats savęs nekontroliuoju.

Būdavo dienų, kai jau negalėdavau ištverti. Tas susiformavo smegenyse, kaip įprotis, kad, žinai, ateina vakaras, per dieną nėra to džiaugsmo, norisi kažką teigiamo patirti, kažkuo tą liūdesį kompensuoti. Nebuvo nei moters, dėl kurios norėčiau stengtis, nei vaikų, sportą metęs buvau, pinigai nedomino, nebūdavo, dėl ko galėtum pasidžiaugt. Ir, atrodydavo, nu gerai, čia tik 50 gramų šiam vakarui, nieko tokio, paskui, atsipalaiduoji, vėl 50 ir vėl.

Vienu metu supratau, kad pačiam savo jėgomis man čia nieko nesigaus.

Kas padėjo pasveikti?

Nelabai norėjau kažkur vaikščiot į susirinkimus ar užsidaryt kažkur klinikoj, ne toks mano charakteris, aš labiau toks, pats sau, nemėgstu prie kolektyvo atviraut. Hipnoterapija ir kodavimas lazeriu patiko, kad nereikia ten eit kažkur ir daug šnekėt. Nėra ką čia šnekėt, nesu
durnas, pačiam viskas aišku, gėda, pikta ir tiek. Biologiniai dalykai, neprišnekėsi čia kažką.

Stebuklų aišku nebuvo, kad, va, išėjai po 30 minučių ir jau kitas žmogus ir problemos nebėra. Kažkas pasikeitė, tarsi persijungė smegenyse jau po pirmo karto. Bet vis tiek, žmogus ant įpročių laikosi – grįžti namo, vėl tas pats, vėl penktadienis, vėl TV, vėl liūdesys. Pačiam valios ir noro reikia, keistis ir tų įpročių atsikratyt.
Aišku, padėjo specialistas, palaikymą visą davė po pirmų konsultacijų. Pas psichologą kelis kartus nuėjau, ten dviese, ne prie žmonių, tai kalbėtis kažkaip paprasčiau.

Ar seniai negeriu? Pusantrų metų, galima sakyti. Tą laiką, kai gėriau, tai neskaičiavau ir dabar neskaičiuoju. O tiek, kiek blaivus esu – paskaičiavau.