Kaip padėti artimajam, kenčiančiam nuo priklausomybės? Vienos pažinties ir pasveikimo istorija
Ką daryti, jei artimas žmogus yra priklausomas? Daugumą žmonių tokioje situacijoje apima baimė, bejėgiškumas, pyktis ir pasibjaurėjimas. Jei geriau suvoktume, dėl ko atsiranda priklausomybės, kaip jos formuojasi ir kaip jos veikia, kas paskatina sveikimą ir kas paskatina atkryčius, galėtume geriau ir efektyviau padėti savo artimiesiems. Tai, žinoma, nereiškia jokių garantijų, kad būsime pajėgūs ištraukti juos iš priklausomybių liūno, tačiau mūsų veiksmai bus efektyvesni ir prasmingesni. Psichoterapeutas Sergejus Gorškovas, psichoterapijos centro „Sielos veidrodis“ steigėjas, mano, kad efektyvios, protingos pagalbos galimybę iliustruoja konkrečios konkrečių žmonių istorijos.
Geras ženklas buvo tai, kad jis neneigė problemos
Buvau išsiskyrusi, visi trys vaikai buvo suaugę, turėjau ir anūkų, bet vis tiek, trūko vyriško dėmesio ir jaučiausi vieniša. Kai susipažinom su A., pirmas įspūdis buvo – gražus vyras, gerų akių, nuoširdus, sąžiningas, geraširdis, tačiau gerdavo daug, buvo priklausomas nuo alkoholio. Tas matėsi, jau ir išvaizdoje alkoholis buvo palikęs pėdsaką. Nežinau, kodėl neapsisukau ir nenuėjau iš karto, gal tas gerumas jo akyse, gal moteriška intuicija pasireiškė, ar padėt norėjosi kažkaip.
A. neslėpė nei priklausomybės, nei savo istorijos – žmona paliko, su vaikais išvyko į Airiją, tėvai mirė, vienintelis brolis nutolo, Vilniuje padaręs sėkmingą karjerą. A. liko vienas, sakydavo, – „nesijaučiau nuskriaustas, jaučiausi niekam nereikalingas, išaušta naujas rytas, ir nauja diena – ir vėl viskas be prasmės, laukiu vakaro, kol galėčiau išgert ir užsimiršt.“ Jis neneigė problemos, neneigė priklausomybės, nesistengė pasirodyt geresniu – gal tas ir sužavėjo, gal todėl su juo ir pasilikau.
„Nepuoliau gėdyti, smerkti ar kelti ultimatumų“
Buvęs vyras irgi mėgo išgert, todėl žinojau kažkiek, kaip priklausomybės veikia. Bet skirtumas buvo didelis – buvęs vyras nesileisdavo į kalbas, savęs alkoholiku nelaikė, kaltino visą pasaulį, o A. buvo kitoks – neslėpė, neneigė, nieko nekaltino, sakydavo, nu, atsitiko kaip atsitiko, ir tiek. Tai norėjos padėti žmogui, padėt atsistot ant kojų, susitvarkyt gyvenimą – brandaus amžiaus jau buvo, bet norėjosi, kad dar galėtų likusius metus gyvenimu pasidžiaugt.
Nepuoliau nuo pirmos dienos tempt į kliniką, gėdyt, ar ultimatumų kelt, sakyt, tu nesveikas, tu ligonis, tau gydytis reikia. Stengiausi paskambint, rast laiko pašnekėt, kad vienas nebūtų, neliktų pats sau su savo mintim. Kai išgerdavo, nelįsdavau į akis. Prie jo tėvų kapų nusivežiau – kelis metus buvo nelankęs, mašinos jau neturėjo – mačiau, kaip susigraudino, kažkas persijungė ten jo galvoje. Mačiau, kad žmogus nėra prarastas, nori keistis.
Nebūtina kovoti vienam, galima priimt pagalbą
Artėjo mano gimtadienis, jau buvom susibendravę, nusprendžiau supažindint A. su šeima, su anūkais ir su vaikais. Tada ir iškilo tas klausimas – sakau, A., ar galėsi išbūt be alkoholio, ir per gimtadienį, ir prieš tai, kad neateitum pagiringas, kad man gėdos nepadarytum. Pirmą kart žmogus panoro susiimt. Sunkiai sekėsi, tikrai, negali sakyt, kad 100 proc. pavyko, bet stengėsi, norėjo būt su žmonėm, šventiškoj atmosferoj, su muzika, su vaišėm, su gėlėm.
Po to jau nusprendė susiimt, tada, pasakiau, A., nereikia pačiam vienam kovot, yra specialistai, padės tau, nueisim kartu, pabūsiu šalia, greta pasėdėsiu, nėra čia nei gėda, nei ką – gėda būt girtam – ir jis sutiko. Susiradom kliniką, hipnoterapiją darė jam, kelios minutės, be skausmo, be nieko – ir jam iškart tas poreikis sumažėjo. Aišku, sunku buvo ir jam pačiam, ir man – ir nuotaikos keitėsi, ir pykčiai būdavo, ir savyje užsisklęsdavo, nekalbėdavo, nu bet ištvėrėm viską, nes ir aš, ir mano vaikai – visi buvom nusprendę, ir visi stengėmės nepasiduot, palaikyt.
Parkritus, stotis ant kojų sunku, bet verta
Taip po truputį, atsistojo žmogus ant kojų, grįžo į normalų gyvenimą ir tada jau, kaip vaikai juokiasi, prasidėjo pas mus „medaus mėnuo.“ Man yra geras, nėra buvę pykčių ar balso pakelto – geras, jautrus žmogus, gal tas jautrumas prie gėrimo ir prisidėjo, – ir namie, ir sode padeda, pasivaikščiot išeinam kartu, už rankų susikibę.
Vaikai suaugę, jiems tėvo nebereikia, tai dėl manęs džiaugiasi vaikai, bet va anūkams tai buvo laimė, kad senelis atsirado, kuris ir laiko turi, ir myli, ir užsiima su jais. Jauniausią anūką žvejot vedasi, tas mažas dar yra, tai tupi ant kranto ir žiūri, A. sakė, kai paaugsi, išmokysiu tave žvejot, meškerę užmest.
Ir namai kitokie, ir šventės kitokios, ir man, ir vaikams smagu, ir jam gerai.